Senieji lietuvių kaimo amatai

0

0 300x225 Senieji lietuvių kaimo amataiNors lietuviai – žemdirbių tauta, tačiau dėl prastos ekonominės padėties dauguma ūkių mokėjo ne tik ūkininkauti, tačiau ir buvo priversti daugumą dalykų pasigaminti patys, tai išliko dar iki šių laikų. Dauguma senosios kartos kaimo žmonių iki šiol moka pasidaryti viską. Daugumą dalykų, kaip ir seniau – iš medžio, bet jie nevengia ir meistrauti, šaltkalviauti ir virinti dalykus. Pažįstu tokį vieną tipinį kaimo žmogų. Pasistatė žmogus trobos priestatą, ūkinį pastatą, garažą, narvus ir gardus gyvūnams, susimeistravo karučius, pusė žemės ūkio padargų, taip pat susivirino ir net sugebėjo pro techininę apžiūrą “pravaryti” automobilio priekabą. Tokie žmonės iš kartos į kartą buvo įpratę būti universalūs. Tačiau kai kuriems geriau sekdavosi dirbti vienus darbus, kitiems kitus. Taip palengva išsivystė amatai.

Vienintėlė išlikusi, sumodernėjusi, tačiau darbu ir užsakymais nesiskundžianti profesija yra kalvio, kaip seniau kalviai gamindavo šakes, lopetas, kaustydavo arklius, gamindavo tiek žemės ūkio, tiek namų rakandus, taip šiomis dienomis dalis jų daro smuklmes, kaip papuošalus, diržų sagtis, monetas, medalionus arba kaip tik stambius daiktus – metalines tvoras, kapinių elementus, lauko ir vidaus laiptų turėklus, senovinius ginklus. Kaip ir seniau, daugiausia užsiima individualiais užsakymais.

Dauguma amatų buvo susiję su medžiu. Vieni per kitus išmokdavo šio amato. Daugiausiai nagingi jaunuoliai eidavo neatlygintinai padėti vietiniam dailidei ar staliui, po to tapdavo pameistriais, o galų gale meistravo patys. Žinoma, kai kurios specialybės išnyko dėl technologijų išpopuliarėjimo arba analogiškų kitaip gaminamų produktų išplitimo. Jau nebereikalinga dročiaus (namo sijų ir gegnių supjovėjo) specialybė, ją pakeitė elektrinis pjūklas ir lentpjūvės, taip pat išnyko ir stogų klojėjas (šiaudais ar medžio skiedromis). Jo darbą perėmė tarybų sąjungoje itin išpopuliarėjęs šiferis, taip pat niekam nebereikia nei račiaus, bei ratelninko (ratų ir rogių gamintojai), kubiliaus (kubilų, bačkų, sviestamušių gamintojas), taip pat išnykęs ir skiečius (daug kruopštumo reikalaujančios audimo staklių detalės gamintojas). Beveik išnykęs ir sparčiai sumodernėjęs yra klumdirbys, klumpių niekas nenešioja, jos naudojamos tik etnografinių kolektyvų šokant klumpajokį, todėl poreikis – itin minimalus. Dar kažkiek merdėjanti, tačiau labiau pramoga, o ne butinybė likusi stikliaus (stiklinių langų sumatuotojo ir sudėjėjo) profesija, jis jau sumodernėjęs ir naudojantis kompiuterizuotas stakles, tad vargu ar pats žino savo profesijos tikslų pavadinimą. Dar merdėjanti yra staliaus (baldų ir namų apyvokos gaminių meistro) profesija – šiais laikais tik labai turtingi žmonės užsisakinėja staliaus darbus, kiti naudojasi kietų baldų meistrais, kurie tik išmatuoja, užsako ir susuka pageidaujamus baldus, taip ir žmogus patenkintas ir išmatuotojui daug mažiau darbo. Dailidė irgi jau beveik išnykusi – seniau dailidė darydavo tai, ką dabar daro paprastas plataus profilio statybininkas, stato namą arba įrengia sienas, balkonus ir panašius dalykus.

 

 

Įkelta į: Kita